Krizė yra metas užduoti strateginį klausimą: kaip keisti verslą, kad jis būtų reikalingas

Ar ir toliau verta važiuoti prieš traukinį? Ar ir toliau verta stengtis išsaugoti verslą, kuris ir taip jau netrukus būtų bankrutavęs, o pandemija tik paspartino procesą. Tokius klausimus kai kurių įmonių vadovai, akcininkai, investuotojai turi labai atsakingai šiandien sau užduoti, pataria Gintautas Mažeika, verslo valdymo paslaugų bendrovės „Mažeika ir partneriai“ vadovaujantysis partneris.

„Daug laiko atsakymams ieškoti nėra, laikas šiandien yra ypač brangus, ir niekas tiksliai nežino, kaip smarkiai ir ilgai koronavirusas mus dar smaugs, kokia ir kada bus antroji pandemijos banga pasaulyje, Lietuvoje, – galbūt Lietuvai ir šalies verslui pavyks gana nesunkiai išsikapstyti iš pandemijos sukeltos krizės“, – interviu VŽ sako G. Mažeika. Tačiau esminis klausimas, į kurį dabar derėtų atsakyti kiekvienam verslininkui, nesikeičia: ar rytoj bus reikalingas mano šiandien kuriamas produktas, mano siūloma paslauga drastiškai besikeičiančioje verslo aplinkoje su naujais klientų poreikiais.

„Į šį klausimą labai nelengva atsakyti, tačiau atsakyti būtina“, – konstatuoja G. Mažeika.

Sunkiausia prognozuoti klientų elgesį ir poreikius. Ypač turizmo, aviacijos, apgyvendinimo, maitinimo paslaugas teikiantiems, pramogų verslams. Kiekvieną dieną viską iš esmės gali pakoreguoti naujas COVID-19 protrūkis, Vyriausybės sprendimai dėl naujų suvaržymų.

Su miglota ateitimi susiduria daugybė verslų.

Imkime nekilnojamojo turto vystytojus, kurie nuomoja biuro patalpas. Nuomininkų veiklos modeliai jau pasikeitė. Dalis darbuotojų per pandemiją pradėjo dirbti nuotoliniu būdu, ir tikėtina, kad dalis jų jau nebegrįš į biurus.

Transformacija greičiausiai būtų ir taip įvykusi per kokį dešimtmetį, bet dabar įvyko staiga. Tokių biurų, kokie buvo iki šios krizės, daliai verslų jau nebereikės arba jie turės būti kitokie.

Kitas pavyzdys – mažmeninė prekyba ne maisto produktais. Labai sparčiai, per kelias savaites ar mėnesį elektroninė prekyba šovė į Lietuvoje neregėtas aukštumas.

Bet kai kuriems verslams kartu tai ir labai didelė problema. Fizines parduotuves brangu išlaikyti, nes apyvartos krito smarkiai, tačiau liko didžioji dalis sąnaudų – nuoma, darbuotojų atlyginimai.

Taigi, kai kalbama apie tai, kad verslo aplinka keičiasi negrįžtamai, tai nėra tušti žodžiai. Veiklos modelius reikės labai keisti, nes dabar vykstantys pokyčiai yra drastiški. Tačiau dažnai įmonei, ypač smulkiajame ir vidutiniame versle, šiandien trūksta strateginio mąstymo.

Paaiškinkite, ką turite omenyje sakydamas, kad „trūksta strateginio mąstymo“? Nes daugelis verslininkų atsakys, kad jau turi nusibrėžę veiklos planą artimiausiam penkmečiui… 

Visiškai nesvarbu, ar verslininkas turi restoraną, sporto klubą, prekybos tinklą ar gamyklą. Nė vienas jų šiandien nežino, kaip elgsis virusas, kaip bus priverstos elgtis šalių vyriausybės.

Todėl tenka ateitį projektuoti iš šios dienos perspektyvų ir remiantis informacija, kuria šiandien disponuojame. Greitai keičiantis verslo aplinkai yra būtina aktyviai koreguoti savo veiklos modelius.

Tačiau esminis klausimas, į kurį šiandien privalo atsakyti kiekvienas verslininkas, įmonės savininkas, vadovas: ar reikalingas kuriamas produktas, teikiama paslauga šiandieniam klientui, esant dabartinei ir būsimai verslo aplinkai, su naujais visuomenės poreikiais ir lūkesčiais. Kokią perspektyvą, kokį potencialą turi bendrovė toje srityje ar toje rinkoje, kurioje veikia? Tai yra esmių esmė.

Kai kurios įmonės jau ir iki krizės nepataikė į koją su laiku. Jos dabar bankrutuos. Bet jos ir be pandemijos būtų bankrutavusios, tik gal po kelerių metų. Nes verslo aplinka, klientų poreikiai ir lūkesčiai sparčiai keičiasi.

Sakote, kad šios pandemijos sukeltos krizės metu kai kurie verslai tiesiog išnyks, nes tampa nebereikalingi?

Bet tai nieko baisaus.

Kiekvienas verslininkas, kurdamas savo verslą, turi aiškiai suprasti, kad jam gali ir nepavykti. Kai kuriems nepavyko ir iki krizės.

Kasmet prieš šią krizę, nors keleri pastarieji metai buvo vieni geriausių metų verslui, Lietuvoje bankrutuodavo po daugiau nei tūkstantį įmonių. Na, dabar bankrutuos gal 10.000. Dalis jų būtų ir taip bankrutavusios.

Pats baisiausias dalykas – užsispyrus varyti prieš traukinį. Kai realiai nebėra perspektyvos, kai turi strateginių problemų, desperatiškai mėginti kaip nors išgyventi, kai jau esi nebereikalingas savo klientui. Bet tai labai sunku pripažinti…

Todėl reikia sąmoningai ir atsakingai vertinti savo verslą ir sąžiningai atsakyti į klausimą dėl kuriamo produkto ar teikiamos paslaugos paklausos šiandien ir rytoj.

Kai jau tokį atsakymą turi, tada gali užduoti sau kitą klausimą: kaip tu veiksi pasikeitusioje verslo aplinkoje? Kaip pardavinėsi prekę ar paslaugą, per kokius kanalus. Kaip užtikrinsi prekių, žaliavų, detalių tiekimą sutrikus tiekimo grandinei, ar turi alternatyvių tiekėjų ir t. t.

Esmė yra jūsų verslo ateities vizija. Ją būtina turėti ir ji privalo keistis, priklausomai nuo besikeičiančios situacijos.

Didžiausioje nežinioje yra atsidūrusi daugybė vidutinių ir smulkiųjų verslų – vadinamasis šalies ekonomikos stuburas, kuriantis didžiąją dalį šalies BVP. Tačiau bene skaudžiausia būna, kai su problemomis susiduria stambios bendrovės, kuriose dirba daug darbuotojų.

Galiu kalbėti apie mūsų klientus, tarp kurių yra įmonių su metine apyvarta nuo 5 mln. iki šimtų milijonų eurų. Atsakant į klausimą, derėtų pasakyti, kad su jomis didelių problemų nėra, ir tai yra gera žinia.

Labai svarbus faktorius esamoje situacijoje yra sukaupta patirtis. Dauguma mūsų klientų skaičiuoja 20 ir daugiau veiklos metų ir yra išgyvenę ne vieną krizę. Todėl jie gerai tvarkosi su pandemijos krize, nors ji iš esmės skiriasi nuo 2008–2009 m. finansų ir dar ankstesnių krizių.

Jie labai atsakingai, blaiviai įvertino situaciją ir greitai padarė reikalingus sprendimus: optimizavo veiklos sąnaudas, sustabdė nebūtinas investicijas, pertvarkė tiekimo grandines, pardavimo kanalus.

Tiesą sakant, dauguma didžiųjų, gerai valdomų įmonių dar nuo ankstesnės krizės sugebėjo neapaugti nereikalingomis sąnaudomis, kurios dabar temptų į dugną.

Kalbant apie mūsų naujus krizinius klientus, turime 2 bendroves, susidūrusias su rimtomis problemomis. Viena jau iki krizės buvo nepataikiusi į koją su laiku ir dabar, norėdama išgyventi, privalo labai greitai ir efektyviai įgyvendinti tikrai skausmingus pokyčius, kita – didelė su turizmo verslu susijusi įmonė, faktiškai nuo pandemijos pradžios negaunanti pajamų.

Papasakokite apie procesą, kaip atrodo tokių bendrovių gelbėjimas? Ar tai reiškia, kad jūs perimate valdymą, atleidžiate didžiąją dalį darbuotojų, išgryninate veiklą?

Pradedame nuo verslo, strategijos ir valdymo diagnostikos – turime tam tikras metodikas, kaip labai greitai ir objektyviai įvertinti verslo, kuriuo užsiima įmonė, potencialą, taikomos strategijos tinkamumą ir vadybos kokybę. Aišku, kad įsiklausome, ką kalba bendrovių savininkai, vadovai – mums svarbu žinoti jų nuomonę. Bet norime susidaryti ir savo nepriklausomą vaizdą.

Tuomet pasiūlome sprendimus ir sutariame, ką turime padaryti, kad iš esmės pagerintume įmonės konkurencingumą ir pelningumą. Pasiūlytas iniciatyvas pagal aiškius prioritetus, vadovaujantis mūsų taikoma metodika, paverčiame projektais su labai konkrečiais tikslais, terminais, darbų planais, biudžetais, projektų vadovais, komandomis ir taip suformuojame projektų portfelį. Tam tikram laikui pasiūlome vieną savo bendrovės partnerių projektų portfelio valdytoju, kurio užduotis yra užtikrinti, kad projektai būtų įgyvendinami tinkamai ir laiku. Esant poreikiui, pasiūlome klientui savo projektų vadovų ir ekspertų. Paprastai mūsų bendradarbiavimas su klientais būna ilgalaikis, nes, įsitikinę mūsų kompetencija ir kuriama verte, klientai mielai naudojasi mūsų paslaugomis. Užsimezga tam tikra partnerystė.

Veikiame tik įgyvendindami konkrečias užduotis, konkrečius projektus. Neprašome ir neperkame bendrovių akcijų, netampame verslo dalininkais. Susitariame dėl tikslų, dėl mūsų atlygio. Kartais tariamės dėl vadinamojo sėkmės mokesčio. Tačiau tik tuo atveju, jeigu galima skaidriai įvertinti ir apskaičiuoti mūsų sukuriamą papildomą naudą ar vertę.

Dažniausiai mus kviečiasi įmonių savininkai ir vadovai, kurie, susidarius tam tikrai situacijai, nežino, ką daryti, arba aiškiai žino, ką daryti, tačiau bendrovėje neturi pajėgumų, kurie tai padarytų. Yra dar viena grupė – kai žino, ką reikia padaryti, turi pajėgumų, tačiau dėl įvairių priežasčių trūksta valios reikiamiems pokyčiams įgyvendinti.

Kaip prognozuotumėte, lygindamas laikotarpį po 2008–2009 m. krizės ir po šios pandemijos, – tokių probleminių įmonių bus daugiau ar mažiau?

Spėju, kad bus daugiau. Matome, kad kai kurie sektoriai smarkiai nukraujavo: restoranai, turizmo paslaugos, pramogos, kai kurios transporto bendrovės, mažmeninės prekybos tinklai.

Nematau problemų didžiosiose, senai veikiančiose įmonėse – priešingai, dažniau girdžiu apie numatomą jų verslo plėtrą.

Labai svarbu šiandien, susidūrus su rimtomis problemomis, nedelsti ir nelįsti į asmenines skolas, kurios galiausiai lems ne vien verslo, bet ir asmeninį bankrotą.

Jeigu dabar nematai aiškios savo verslo perspektyvos, jeigu dėl pandemijos padarinių bendrovei gresia bankrotas, geriau nelaukti ir laiku užsidaryti. Jeigu vėliau pamatysi veiklos perspektyvą – vėl atsidarysi.

Kai kalbame apie mažas įmones, tokias kaip barai, restoranai, Vilniaus pavyzdys gerai iliustruoja situaciją – restoranai čia nuolat atsidaro, užsidaro ir vėl atsidaro. Tie patys – gal tik nauju formatu. Didžioji jų dalis anksčiau ar vėliau ir taip būtų užsidarę. Nieko čia baisaus neatsitiks.

Tačiau dažną kankina bankroto baimė: bankrutuosiu – ką žmonės pamanys?

Mano patirtis rodo, kad dažnu atveju labiau veikia psichologinis aspektas, ypač Lietuvoje. Jeigu jau bankrutavęs – tai būtinai nevykėlis.

Jokiu būdu – ne.

Manau, kad priešingai – laiku ir tvarkingai bankrutavęs rodai, kad esi atsakingas verslininkas. Vėliau gali pagauti naują bangą, sėkmingai pradėti naują veiklą.

Tiesa, yra vienas esminis skirtumas, palyginti su ankstesne krize. Lietuvoje labai sustiprėjo socialinė atsakomybė. Per 2008–2009 m. krizę visi galvojo kaip bet kokia kaina, kad ir partnerių ar darbuotojų sąskaita, išgyventi. Dabar daug verslininkų mano: o kaip aš atrodysiu prieš klientus, darbuotojus, partnerius, kai pandemija pasibaigs. Labai sustiprėjo verslo socialinė atsakomybė. Ir tai mane be galo džiugina.

Taip, buvo įmonių, ir jos jau pagarsintos, kurios ėmėsi drastiškų priemonių: nemokėsime darbuotojams algų, neatsiskaitysime su partneriais ir pan. Jos iš visuomenės gavo atgal – netrukus teko nuoširdžiai atsiprašinėti ir steigti paramos fondus.

Visuomenės įtaka tampa itin svarbi. Todėl svarbu ne vien tai, ką daryti, bet ir kaip tai padaryti. Taip pat ir kalbant apie bankrotą: kaip gražiai, tvarkingai išeiti iš verslo, nenuvilti, neapgauti.

Kaip vertinate Vyriausybės pastangas padėti nuo krizės nukentėjusiems verslams?

Man buvo truputį keista stebėti, kai bendrovių savininkai, vadovai užsidarę namuose laukė, kad valstybė, Vyriausybė jiems padės. Galbūt tai buvo meškos paslauga verslui, kai premjeras pasakė, kad viskas bus gerai, kad ekonomikai gelbėti bus metami milijardai eurų. Aišku, tai labiau būdinga smulkiajam verslui.

Didieji, patyrę rimti žaidėjai, kompetentingos vadovų komandos veikė labai efektyviai bei ryžtingai ir puikiai susitvarkė. Esu tikras, kad dalis verslų iš šios krizės išeis stipresni, nei buvo iki jos.

Manau, jog Vyriausybė iš esmės elgėsi gana teisingai, kad premjeras tikėjo tuo, ką sako, tik neįvertino Lietuvos biurokratijos aspekto.

Viena yra priimti politinį sprendimą, visai kas kita yra jį praktiškai įgyvendinti.

„Invega“ užversta paraiškomis ir joje trūksta darbuotojų. Valdininkai bijo atsakomybės: o kas bus, jeigu pradės tikrinti, ar padaryti sprendimai yra teisingi, o gal buvo reikalingi viešieji pirkimai ir t. t.

Parama pradėjo strigti dėl biurokratijos taisyklių, ne dėl kokios nors blogos valios.

Tačiau aš manau, jog verslas negali tikėtis, kad jis gyvuos vien su valstybės pagalba.

Valstybės pagalba verslui turi būti momentinė, laikina kelių mėnesių laikotarpiui, kol verslas suspės susigaudyti situacijoje ir susidėlioti – atsakyti į strateginius klausimus, priimti ir įgyvendinti būtinus sprendimus ir apsispręsti dėl verslo perspektyvos.

Vyriausybė negali ilgai finansuoti verslo, kuris ilgainiui vis tiek bankrutuos. Tai būtų absurdas.Verslo žinios, Darius Tarasevičius

Verslas turi užsiimti verslu, o ne gyventi iš Vyriausybės paramos.

Plačiau www.vz.lt