Naujos problemos – šansas drąsioms idėjoms

Kad keletas visuotinio užsidarymo namuose mėnesių negrįžtamai pakeis didelės dalies vartotojų įpročius sutaria dauguma verslo specialistų, apie dėl to atsiveriančias naujas galimybes neseniai kalbėjau ir aš. Metas pasidalinti idėjomis apie įdomesnę šio reikalo pusę – o kaip gi pasikeis elgesys tų, kurie dieną naktį plėšosi marškinius dėl kiekvieno kliento, tai yra verslo?

Supuolė visi

Vienas akivaizdžiausių verslo posūkiu karantino metu tapo visuotinė migracija e.komercijos kryptimi, kurioje dabar matome kartais šypseną, o kartais ir ašarą spaudžiančių veiklos pavyzdžių, kai bet koks efektyvumas nė nemirktelėjus aukojamas vardan kiekvieno papildomo kliento ir galimybės naujoje teritorijoje įsmeigti savo vėliavą.

Dabartinė maisto produktų pristatymo į namus paklausa vis dar yra milžiniška ir kiekvienas, kas sukuria svetainę bei gali per keletą dienų, nors ir už gan didelį papildomą mokestį, atvežti prekes – užsakymų nestokoja. Ypatingą drąsą šiose varžytuvėse demonstruoja mažieji rinkos dalyviai – tai natūralu, kadangi tradicinis mažiukų privalumų kokteilis susideda iš greitos reakcijos ir lankstumo kombinacijos.

Šiame kontekste klientų aptarnavimo lygis ir paslaugų kaina buvo pastumti į antrąjį planą. Ir tai įvyko iš esmės nerašytu abipusiu vartotojų ir pardavėjų susitarimu. Kai kyla klausimas, ar kasdienio vartojimo prekes apskritai galima pasiekti saugiai, svarbiausiu tapo bazinės paslaugos – tiekimo į namus – užtikrinimas, net jeigu ta paslauga vėluos ar kainuos keletą papildomų eurų. Vidiniai tiekimo grandinės nesklandumai be didesnių problemų eksportuojami ant vartotojų pečių, tačiau šie per daug dėl to ir nepurkštauja, o kaip tik džiūgauja gavę savo mėgstamo kumpio ar sūrio.

Vis dėlto, nesunku suprasti, kad tokia situacija ilgai nesitęs. Pasauliui grįžtant į normalesnį ritmą (ko link jau pastebimai einame) ir didiesiems prekybos rinkos žaidėjams galutinai prisitaikius prie padėties, mažiesiems kils daugybė iššūkių. Vos tik prekybos didieji užsitikrins efektyvias tiekimo grandines ir vėl galės sėkmingai konkuruoti dėl klientų paslaugų kokybe ir kaina, išnaudoti masto ekonomijos poveikį, likusiems žaidėjams teks arba pasitraukti, arba specializuotis.

Arba reikalingi sprendimai leisiantys prekių pristatymo paslaugai evoliucionuoti taip, kad ji taptų ne tik dar efektyvesnė, bet ir galima visiems potencialiems prekių tiekėjams.

Sprendžiant brangiausią problemą

Vienas iš tokių sprendimų, sprendžiantis įvairias fundamentalias problemas, galėtų būti moderniomis technologijos valdomas universalių paštomatų tinklas, kuris apraizgytų tankiau apgyvendintas didmiesčių erdves ir visiems rinkos dalyviams galėtų ženkliai atpiginti brangią paskutinės mylios (angl. Last Mile Delivery) pristatymo dedamąją. Drąsi idėja? Netrukus prie jos sugrįšime, o dabar – šiek tiek konteksto.

Paskutinės mylios pristatymas yra itin brangi logistikos operacija, ypač kai kalbame apie pristatymą fiziniam asmeniui, kurio krepšelio suma nėra didelė, o jei dar jis ir gyvena kur nors užmiestyje ar kitame mieste… Pavyzdžiui, jei klientas perka už 30 EUR, tai įskaičiavus atrinkimą, pakavimą ir transportavimą tame pačiame mieste pristatymo savikaina siekia apie 4,5 EUR. O jei kitame mieste ar regione – 6,5/7 EUR. Tai yra maždaug 15 ir 21% atitinkamai.

Jei laikysime, kad mažmeninė bendro pelno marža yra 20 procentų, tuomet po pristatymo nelabai kas lieka…Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mažieji rinkos dalyviai ilguoju laikotarpiu negali savarankiškai pasiūlyti gero klientų aptarnavimo – tai jiems tiesiog per brangu.

Ne veltui visame pasaulyje testuojami, analizuojami ir vertinami įvairūs pristatymo sprendimai: pradedant nuo sutelktinio (angl. crowdsourcing), baigiant savaeigiais paštomatais, pristatymais į automobilio bagažinę, dronais, pristatymais į šaldytuvą su specialiu raktu ir t. t. Vieningo ar dominuojančio sprendimo kol kas neregėti.

Šiuolaikiškas buitinis paskutinės mylios pristatymo sprendimas yra paprastieji paštomatai, į kuriuos dabar daug investuoja kurjerių kompanijos. Vietoje pristatymų į 50 skirtingų lokacijų jie leidžia prekes vienu ypu atvežti į vieną vietą. Daug efektyviau nevežioti mažų siuntų kiekvienam klientui, tačiau jas konsoliduoti į vieną, patogų vartotojui tašką, kuriame jis pats galėtų prekes pasiimti.

Tačiau šie paštomatai neturi skirtingų temperatūrinių režimų ir negali priimti maisto produktų, kurių prekybos klausimas yra aktualiausias. Dabartinių paštomatų įrengimo vietos daugiau orientuotos į tiekėjų nei klientų patogumą, nes taikoma į „viduriuką“. Be to, toks tinklas reikalauja didelių investicijų, tad mažiesiems rinkos žaidėjams yra sunkiai įkandamas.

Drąsi idėja

O dabar grįžkime prie drąsiosios idėjos. Žinoma, universalių paštomatų tinklas taip pat iškelia akivaizdų finansavimo klausimą. Didieji prekybos žaidėjai greičiausiai nebūtų suinteresuoti tuo užsiimti – kaip ir minėjau, jie jau baigia prisitaikyti prie dabartinės situacijos, o mažieji žaidėjai neturėtų tam reikiamų investicijų, nors jos ir nėra tokios milžiniškos, kaip galėtų pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio.

Todėl tokiam projektui iniciatyvą sėkmingai galėtų parodyti valstybinė ar municipalinė jėga, galinčios paprasčiau spręsti tiek klausimus dėl žemės nuosavybės įrengiant infrastruktūrą, tiek skatinant pritraukti ir privačias investicijas.

Precedentas tokiam sprendimui jau yra ir jam – tūkstančiai metų. Dar senovės romėnai suprato kelių infrastruktūros svarbą logistikai ir prekybai, todėl jų tiesimui skyrė itin daug dėmesio. Universalių paštomatų terminalų tinklas galėtų tapti tais keliais, kurie užtikrina lengvesnį prekių judėjimą e-komercijos amžiuje.

Susigrąžinti įdėtas lėšas savivaldybės turėtų daug būdų: nuo mokesčio už naudojimąsi tokia infrastruktūra, iki koncesijų ar PPP partnerysčių. Svarbiausia, kad jau ir smulkusis verslas (o iš esmės – bet kas) galėtų pasiekti vartotoją patirdamas gerokai mažesnius kaštus, o savivalda naujų kelių tiesimą ar senųjų platinimą iškeistų į šiuolaikišką infrastruktūros alternatyvą.

Taip pat nepamirškime ir ekologinio aspekto: mažiau kurjerių automobilių gatvėse, šiek tiek mažiau spūsčių, mažiau taršos. 2013 m. Krokuvos Mokslo ir technologijos universiteto tyrėjai atliko analizę ir nustatė, kad vietos bendrovės „InPost“ siuntų spinteles aptarnaujantis kurjeris per vieną dieną gali pristatyti 600 siuntinių, nukeliaudamas apie 70 km, palyginti su atitinkamai 60 siuntinių ir 150 km distancija tradicinėje pristatymo sistemoje.

Na ir – koks netikėtumas – tokia sistema, neabejotinai, būtų viena tinkamiausių pristatymo operacijoms karantino metu.