Netikėtas verslo paveldėjimas: didžiausios klaidos ir kaip jų išvengti

Klestinti įmonė, trokštamas darbdavys, ambicingi plėtros planai, ir staiga – it perkūnas iš giedro dangaus atskrieja žinia apie smarkiai pablogėjusią bendrovės savininko sveikatą ar dar blogiau – mirtį. Žinia netikėta, niekas tam iš anksto nepasirengęs, savininkas buvo ir įmonės galva, tad per akimirką sėkmingas verslas lieka be vadovo.

Šokas ištinka ne tik artimus žmones, bet ir verslo ar jo akcijų paveldėtojus, kurie visiškai neplanavo tokios įvykių eigos. Niekas nenumatė, kad taip atsitiks, todėl etapui „kas bus po to“ niekas ir nesirengė.

Deja, nenumatytas verslo paveldėjimas neretai virsta nesėkmės pradžia, taip pat – ir Lietuvoje. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius mūsų šalyje iškilo daugybė gabių verslininkų, kai kurie sukūrė įspūdingas verslo struktūras, tačiau jiems netikėtai pasitraukus kyla įvairiausių bėdų.

Prieš keletą metų „Deloitte“ bendrovės atliktas tyrimas parodė, kad 64% šeimos verslų neturi aiškiai sudėlioto paveldėjimo plano. Daugelis savininkų yra savotiški savanaudžiai, galvojantys, kad verslą valdys kone amžinai, todėl rūpinasi tik status quo įtvirtinimu.

Tačiau gyvenime pasitaiko visko. Būtina pagalvoti ir apie šeimos narius, kaip ant jų neužridenti sunkios girnos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi aukso luitas. Psichologiškai tam nepasiruošusiems ir atitinkamų kompetencijų stokojantiems žmonėms toks paveldėjimas gali virsti visiška katastrofa.

Tad ką daryti, kad, nutikus nelaimei, šių rūpesčių būtų galima išvengti?

Verslo savininko žingsniai

Pradėti reikėtų nuo verslo savininko žingsnių. Pirmoji spręstina problema – netvarus verslo valdymo modelis. Tikrai rasime ne vieną pavyzdį, kai verslo sėkmė didele dalimi priklauso nuo jo įkūrėjo ir valdytojo žinių, sugebėjimų, priimtų sprendimų.

Tačiau kartais toks sėkmės priežastingumo ryšys, kai nėra jokių alternatyvų, atveda prie liepto galo, kai tik ant savininko pečių gulantis verslas tampa nuo jo per daug priklausomas. Šiam pasitraukus, verslas pasidaro tiesiog nevaldomas.

Būtina iš anksto pasirengti, kad taip nenutiktų. Net patiems geriausiems verslininkams nelemta per amžių amžius savo kumštyje laikyti visos vadžios. O ir neverta – mūsų praktikoje daugybė sėkmingų verslo savininkų atsitraukimo nuo valdžios vairo istorijų, liudijančių, kad ir įmonės gali tęsti veiklą, ir savininkai gali iki soties mėgautis gyvenimu, atitolę nuo ankstesnių pareigų.

Jėgų ir entuziazmo kupinam, ant kojų tvirtai stovinčiam verslininkui gali nė netoptelėti mintis apie tai, kas bus po jo, tačiau tokiems dalykams, nors ir kaip būtų nesmagu, reikia ruoštis. Todėl antroji dažna klaida – nesurašytas testamentas arba jo paskirtyje nurodyti „neteisingi“ verslo paveldėtojai.

Siekiant verslo tęstinumo sėkmės, savininkui labai svarbu atsakingai įsivertinti galimus paveldėtojus, neperkelti įsipareigojimų naštos ant tam visiškai netinkamų pečių. Sprendimą būtina padaryti įvertinus šeimos narių santykius, jų gebėjimus, galimybę tapti vadovu ir pan.

Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra trys vaikai, nebūtinai reiškia, kad kiekvienas jų turėtų paveldėti po trečdalį akcijų. Toks išskaidymas, neturint vieno aiškaus lyderio, gali tapti tiesioginiu ateities konfliktų užprogramavimu, kurie tikrai neprisidės prie verslo sėkmės.

Šis klausimas atveda prie trečiosios problemos: paveldėtojai gali būti nepasirengę perimti verslo valdymo, tapti savininkais ar akcininkais. Apie tai verslo savininkai privalo galvoti dar gerokai prieš priimdami sprendimą pasitraukti.

Numatytą įpėdinį reikėtų iš lėto pratinti prie būsimų pareigų: pradžioje galima įtraukti į verslą, skiriant jo gebėjimus atitinkančias pareigas, o kai užsitarnaus pasitikėjimą – galbūt pasiūlyti valdybos nario vietą. Žinoma, svarbu įgyti reikiamas kvalifikacijas, išsilavinimą ir nuolat auginti kompetencijas – juk mes galvojame apie būsimąjį pagrindinį verslo vadovą, ar ne?

Iš čia kyla būtinybė suvokti, ar žmogus, kuriam skiriamas toks vaidmuo, iš tiesų jo nori? Jeigu nori, ar tikrai gali, ar turi gebėjimų, tinkamų asmeninių savybių? Kad ir kaip paradoksaliai nuskambėtų, reikia sugebėti tapti verslo paveldėtoju arba perėmėju.

Net gerai sustyguoto verslo valdymas nepasiruošusiam žmogui gali virsti visišku fiasko, o įmonei – greitkeliu į prarają. Norom nenorom prašosi palyginimas su loterijoje milžinišką prizą laimėjusiais žmonėmis, kuriuos netikėtai užgriuvę turtai neatneša jokios laimės ar gero gyvenimo, tik virsta rūpesčių kupra, o po kelerių metų, viską ištaškius, – graudžiu prisiminimu.

Tačiau puikiai pasirengusiam, reikalingas kompetencijas bei įgūdžius įgijusiam būsimam verslo vadovui iš anksto numatytas vaidmuo bus surepetuotas daugybę kartų. Perimtos pareigos taps tik galimybe atsiskleisti ir pakylėti įmonę į naujas aukštumas.

Paveldėtojų žingsniai

Kitas etapas – ką daryti paveldėtojams, jeigu anksčiau išvardytos rizikos ar bent dalis jų niekada nebuvo spręstos? Atsakingiausias klausimas naujam verslo savininkui ar akcininkui – ką jis pats ruošiasi daryti su paveldu? Juk nuo tolimesnių jo sprendimų priklauso daugybės kitų žmonių – įmonės darbuotojų, partnerių, klientų – likimai.

Yra trys pagrindiniai keliai: vystyti veiklą, parduoti verslą arba tik jo dalį. Nepasirengusiam žmogui tinkamą kelią pasirinkti bus sudėtinga. Todėl išmintinga būtų kreiptis į labiau patyrusį patarėją – pavyzdžiui, tai gali būti kompetentingas asmuo iš ganėtinai artimo rato: giminaitis ar šeimos draugas.

Jeigu patikimų patarėjų nėra arba jie nedega noru padėti, kitas kelias – ieškoti išorinių nepriklausomų konsultantų. Kadangi tokiose situacijose teko dalyvauti ne kartą, patirtis rodo, kad tokie verslo paveldėtojų pasirinkimai leidžia greičiausiai užtikrinti veiklos tęstinumą.

Greitį čia miniu ne šiaip sau. Jeigu verslo paveldėtojai nepasirengę arba nepageidauja užimti įmonės vadovo kėdės, tuomet jį reikia greitai surasti kituose sluoksniuose. Laiko veiksnys čia labai svarbus: naujo vadovo reikia nedelsiant, kad būtų suvaldyta įtampa įmonės viduje ir būtų nusiųstos teisingos žinutės verslo partneriams bei klientams.

Jeigu tinkamo žmogaus nėra pačioje įmonėje, patartina pasinaudoti išorės konsultantų, galinčių perimti bendrovės valdymą, pagalba. Dabartinėje rinkoje kompetentingą, patyrusį ir atsakingą vadovą įmanoma „išsinuomoti“ pereinamajam laikotarpiui, kol bus rastas naujas vadovaujantis asmuo arba įmonė ar jos dalis bus parengta parduoti.